Sentendrės miestas įkurtas romėnų laikais, tačiau šiandieninį jo vaizdą nuo XVII a. pabaigos iš esmės formavo pabėgėliai iš Serbijos. Miesto savitumą nulėmė tarpvalstybinių politinių ir kultūrinių ryšių įtaka. Jame vyko kultūriniais procesais pagrįsta urbanistinė plėtra – kultūros paveldas atliko svarbų vaidmenį ir prisidėjo prie to, kad miestas tapo tiltu tarp įvairių Europos kultūrinių teritorijų – nuo Rytų iki Vakarų ir nuo Balkanų iki Karpatų regiono, – taip pat tarp katalikybės ir stačiatikybės. Nuolatinis miestui kylantis iššūkis – Budapešto artumas.
Nuo XVII a. pabaigos Sentendrei būdinga tautinės ir religinės tolerancijos, urbanistinio gyvybingumo ir kūrybiškumo dvasia, kurią lemia miesto tarpvalstybinė padėtis. Jungtys palei Dunojaus upę ir visapusiškas vengrų, serbų ir kitų kultūrų atstovų sugyvenimas sudarė sąlygas taikiam sambūviui, integracijai ir produktyviems mainams; todėl susiformavo unikalus architektūrinis kraštovaizdis. Miesto dvasią lemia Rytų ir Vakarų kultūrų samplaika, kuri totalitarinių režimų valdymo laikotarpiu reiškėsi tai vietai būdingomis meninės laisvės formomis; su gyvuoju miesto paveldu galima susipažinti ir šiandien.