„Geranoriškumo kolonijos“ yra tarptautinė iniciatyva, į kurią įtraukti septyni objektai Belgijoje ir Nyderlanduose – XIX a. įkurtos naujos žemės ūkio gyvenvietės skurdui mažinti pasitelkiant socialinį užimtumą. Tuo laikotarpiu, kai Europa buvo labai nuskurdusi, tai buvo socialinis eksperimentas, vykdytas tuometinėje Nyderlandų Karalystėje, kurios sienos buvo nustatytos per Vienos kongresą. Buvo įkurtos „laisvės“ kolonijos (šeimoms, kurioms buvo suteikta galimybė valdyti mažus ūkius) ir „nelaisvės“ kolonijos (didelės kolektyvinės struktūros valkatoms ir našlaičiams). Kolonijų pirminė veikla buvo sustabdyta.

Geranoriškumo kolonijose pirmą kartą pritaikytas naujas viešojo ir privačiojo sektorių bendradarbiavimo principas, pagrįstas investicijomis į žemės ūkio veiklą nederlingoje žemėje; tai suteikė galimybę mokytis ir įsidarbinti, be to, prisidėjo ne tik prie taikos ir tvarkos visuomenėje išsaugojimo, bet ir prie to, kad būtų išlaikytos klaidingos prielaidos apie gyventojų ir žemės efektyvumą ir produktyvumą. Kolonijų 175 metų gyvavimo istorija atskleidžia, kaip vystėsi Europos mintis apie socialiai atskirtus asmenis ir menkai pripažintas jų, kaip visaverčių visuomenės narių, teises, kurios dabar įtvirtintos Pagrindinių teisių chartijoje.